Dekstrometorfanas (DXM) ir piracetamas
Dekstrometorfanas (DXM) veikia keliais mechanizmais, pirmiausia kaip nekonkurencinis N-metil-D-aspartato (NMDA) receptoriaus antagonistas. Blokuodamas šį receptorių, DXM sutrikdo glutamato, kuris yra jaudinantis neuromediatorius, dalyvaujantis įvairiose smegenų funkcijose, įskaitant pažinimą, mokymąsi ir atmintį, veikimą. NMDA receptorių slopinimas sumažina sužadinamuosius signalus, kurie įprastai praeitų pro juos, todėl pakinta jutiminis suvokimas ir pažinimas. Šis NMDA antagonizmas yra viena iš priežasčių, kodėl didelės DXM dozės gali sukelti disociacinį poveikį, įskaitant atsiskyrimo nuo kūno ir pakitusios tikrovės pojūtį, panašų į tokių narkotikų kaip ketaminas ar PCP poveikį.
DXM veikia ne tik NMDA receptorius, bet ir kitas neuromediatorių sistemas. Jis yra serotonino reabsorbcijos inhibitorius (SRI), o tai reiškia, kad padidina serotonino, neurotransmiterio, dalyvaujančio nuotaikos, emocijų ir nerimo reguliavime, kiekį. Užkirsdamas kelią serotonino reabsorbcijai į presinapsinį neuroną, DXM pailgina jo aktyvumą sinapsėje, todėl didesnėmis dozėmis gali prisidėti prie euforijos ar nuotaikos pakilimo jausmo. Tačiau šis serotoninerginis aktyvumas taip pat didina serotonino sindromo riziką, jei jis vartojamas kartu su kitais serotonino kiekį didinančiais vaistais, pavyzdžiui, selektyviais serotonino reabsorbcijos inhibitoriais (SSRI) arba monoaminooksidazės inhibitoriais (MAOI).
DXM taip pat yra sigma-1 receptorių agonistas. Sigma-1 receptorius yra baltymas, randamas daugelyje smegenų ir kūno dalių, dalyvaujantis reguliuojant ląstelių reakciją į stresą, neuroprotekciją ir neuromediatorių išsiskyrimą. DXM suaktyvintas sigma-1 receptorius gali prisidėti prie nuotaiką keičiančio poveikio, įskaitant galimą stimuliacijos ar lengvos euforijos pojūtį. Sigma-1 receptorių agonizmas taip pat susijęs su galimomis neuroprotekcinėmis šio vaisto savybėmis.
Kitas svarbus DXM poveikis yra jo gebėjimas blokuoti noradrenalino, neurotransmiterio, susijusio su budrumu ir reakcija į stresą, reabsorbciją. Dėl to gali padidėti simpatinės nervų sistemos aktyvumas, o tai, vartojant didesnes dozes, gali sukelti fizinį poveikį, pavyzdžiui, padidėjusį širdies susitraukimų dažnį ir kraujospūdį. Šis adrenerginis poveikis taip pat gali prisidėti prie stimuliuojančių ir kartais nerimą keliančių jausmų, kuriuos vartotojai patiria vartodami DXM.
DXM metabolitas dekstrorfanas taip pat prisideda prie bendro farmakologinio profilio. Dekstrorfanas gaminamas kepenyse, veikiant fermentui CYP2D6, ir pasižymi panašiomis NMDA receptorių antagonistinėmis savybėmis, tačiau taip pat gali turėti papildomą poveikį sigma receptoriams ir opioidų receptoriams. Asmenys, kurių CYP2D6 aktyvumo lygis skiriasi (dėl genetinių skirtumų ar vaistų sąveikos), gali skirtingai metabolizuoti DXM, o tai gali turėti didelės įtakos jo poveikio intensyvumui ir trukmei.
Piracetamas pirmiausia veikia moduliuodamas neurotransmisiją ir stiprindamas neuroplastiškumą, nors tikslus jo veikimo mechanizmas nėra iki galo išaiškintas. Jis priklauso vaistų, vadinamų nootropiniais arba kognityvinius gebėjimus stiprinančiais vaistais, grupei ir yra laikomas šios klasės prototipu. Manoma, kad piracetamo poveikį lemia jo sąveika su įvairiomis neuromediatorių sistemomis, įskaitant acetilcholiną ir glutamatą, taip pat jo poveikis neuronų membranoms ir neurovaskulinei funkcijai.
Pagrindinis piracetamo veikimas susijęs su neuronų membranų skystumo gerinimu. Jis sąveikauja su ląstelių membranų fosfolipidų polinėmis galvutinėmis grupėmis, todėl didėja membranų skystumas ir taip gerėja membranose esančių baltymų, tokių kaip receptoriai ir jonų kanalai, veikimas. Dėl padidėjusio skysčio pagerėja signalų perdavimas per neuronus, todėl padidėja neurotransmisijos veiksmingumas. Tokiu būdu piracetamas daro teigiamą įtaką ryšiui tarp neuronų, kuris yra labai svarbus mokymosi ir atminties procesams.
Piracetamas taip pat veikia cholinerginę sistemą, ypač didindamas acetilcholino, neurotransmiterio, svarbaus atminčiai ir pažinimo funkcijoms, naudojimą. Manoma, kad jis stiprina cholinerginę neurotransmisiją, skatindamas cholinerginių receptorių veiksmingumą hipokampe - smegenų srityje, kuri yra labai svarbi atminties formavimuisi. Stiprindamas acetilcholino aktyvumą, piracetamas gerina pažintinius procesus, pavyzdžiui, mokymąsi, atminties išlaikymą ir prisiminimą.
Piracetamas taip pat moduliuoja glutamaterginę sistemą, ypač AMPA receptorius, kurie atlieka svarbų vaidmenį sinapsiniame plastiškume - smegenų gebėjime ilgainiui stiprinti arba silpninti sinapses, o tai yra pagrindinis mokymosi ir atminties mechanizmas. Veikiant šiems receptoriams, piracetamas stiprina ilgalaikį potencijavimą (LTP) - procesą, kuris stiprina sinapsines jungtis ir yra atminties formavimosi pagrindas.
Be to, piracetamas pasižymi neuroprotekcinėmis savybėmis. Įrodyta, kad jis didina deguonies ir gliukozės suvartojimą smegenyse, o tai gerina medžiagų apykaitos efektyvumą, ypač hipoksijos (mažo deguonies kiekio) sąlygomis. Dėl to jis naudingas apsaugant smegenis nuo pažeidimų išeminių įvykių, tokių kaip insultas ar praeinantis išemijos priepuolis, metu. Taip pat manoma, kad jis gerina mikrocirkuliaciją, nes mažina raudonųjų kraujo kūnelių agregaciją ir gerina ląstelių membranų deformuojamumą, todėl kraujas lengviau teka mažais kapiliarais, o tai gerina deguonies patekimą į smegenų audinius.
DXM ir piracetamo derinys gali sukelti įvairų poveikį dėl jų sąveikos su skirtingomis neuromediatorių sistemomis.
Vienas iš galimų šių dviejų vaistų derinimo poveikių yra pažinimo ir jutiminio apdorojimo pagerėjimas. Piracetamo vaidmuo gerinant atmintį, mokymąsi ir sinapsinį veiksmingumą teoriškai galėtų sušvelninti kai kuriuos DXM sukeltus pažinimo sutrikimus, pavyzdžiui, atminties sutrikimus ar susilpnėjusį dėmesį. Tačiau piracetamas neslopina DXM disociacinio poveikio, todėl vartotojai vis tiek gali patirti pakitusį suvokimą ar atitrūkimo nuo realybės jausmą.
Abu vaistai veikia glutamaterginį aktyvumą, nors ir skirtingai. Jų derinys gali sukelti sudėtingą glutamaterginės sistemos sąveiką, galinčią pakeisti sužadinimo ir slopinimo pusiausvyrą smegenyse. Tai gali pasireikšti sustiprėjusiu arba nereguliariu kognityviniu ir jutiminiu poveikiu, pavyzdžiui, padidėjusiu jautrumu dirgikliams arba dezorganizuotu mąstymu.
Taip pat susirūpinimą kelia su širdies ir kraujagyslių sistema bei serotoninu susijęs šalutinis poveikis. DXM gebėjimas didinti serotonino kiekį gali kartu su kitomis serotoninerginėmis medžiagomis padidinti serotonino sindromo riziką. Nors pats piracetamas tiesiogiai neveikia serotonino, jo įtaka bendrai smegenų veiklai gali sustiprinti DXM serotoninerginį poveikį, todėl padidėja tokių simptomų, kaip sujaudinimas, sumišimas ar drebulys, atsiradimo tikimybė.
Apibendrinant galima teigti, kad nors DXM ir piracetamo derinys teoriškai galėtų pagerinti tam tikras pažinimo funkcijas, jis taip pat kelia pavojų, ypač dėl jų sutampančio poveikio neurotransmisijai ir galimų nepageidaujamų reakcijų, pavyzdžiui, serotonino sindromo ar intensyvios disociacijos. Šis derinys nėra plačiai ir išsamiai ištirtas, todėl jo poveikis gali labai skirtis priklausomai nuo dozės ir individualios neurochemijos.
Nesame susidūrę su patvirtintais duomenimis apie ūmias ir mirtinas būkles, susijusias su šiuo deriniu.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta pirmiau, rekomenduojame šiuo deriniu gydytis labai atsargiai.
Last edited by a moderator: