Man labai patinka šis perkristalizavimo metodas dėl jo paprastumo, tačiau ne 100 % patenkintas spalva.
Tai geriausias rezultatas, kurį man pavyko gauti šiuo metodu 107C taške. Jis nėra blogas, tačiau vis dar nėra tobulai baltas skaidrus.
Šį kartą patikrinau vandens, kurį išleidau, svorį. Jis buvo 2 gr 50 gr druskos. Likęs vanduo išgaravo natūraliai.
Šiems duomenims pritaikiau Raoult'o metodą ir gavau toliau pateiktą rezultatą. Atsižvelgsiu ir į atmosferos slėgį. Vandens virimo temperatūra jūros lygyje yra 100C, o 700 m aukštyje - 98C.
Taigi poslinkis jūros lygyje yra 7C, o 700 m aukštyje - 9C, kai kaitinama iki 107C.
mw = 0,52 * ms * 1000 / (dT * 229,7)
mw (jūros lygyje) = 0,52 * 50 * 1000 / (7 * 229,7) = 16,2 gr.
Ką daryti, jei bandysiu įpilti kokį nors šalutinį tirpiklį, kurio virimo temperatūra aukštesnė už vandens ir tirpumas mažesnis už vandens? Tikslas - atlikti kristalizaciją didesniame sovleno tūryje, kad kristalizacija sulėtėtų ir sumažėtų nukleacija. Tikėkimės, kad didesnis skysčio kiekis gali sulaikyti daugiau priemaišų, o rezultatas - didesnio dydžio ir grynumo kristalai?
Pavyzdžiui, glicerolis tirpina druską perpus mažiau nei vanduo, o jo virimo temperatūra yra 290C.
Jei kristalizaciją sustabdysiu su tokiu pat vandens tūriu, tada bus 5 * 1,26 / 16,2 = 38,8 % glicerolio vandens tirpalo, kurio virimo temperatūra 117C, be druskos.
Tada, pridėjus druskos, Raoult'as taip pat padidina virimo temperatūrą dar 8-10C - norėdamas tiksliai apskaičiuoti, turiu žinoti tokio mišinio ebuloskopinę konstantą, bet tikriausiai ji bus didesnė nei 0,52 ir mažesnė nei 1,5.
Taigi tikriausiai turėčiau kaitinti chlorido tirpalą iki 125-127C su gautu 50 g druskos 16 ml vandens + 5 ml glicerolio tirpalo, kad rezultatas būtų geresnis?